Bipolinis sutrikimas

Bipolinio sutrikimo diagnostika

Tarp visų nuotaikos sutrikimų, bipolinio sutrikimo prognozė yra blogiausia. Šis sutrikimas sukelia daug problemų pacientui, šeimai, visuomenei. Skyrybos sergančiųjų tarpe tris kartus dažnesnės nei bendroje populiacijoje. Savižudybės tikimybė ypač didelė ligos pradžioje, tarp 2 ir 5 epizodų.Todėl klaidinga ar pavėluota diagnozė gali turėti labai skausmingų pasekmių. 25-50 % sergančių bent kartą gyvenime mėgino žudytis. Nustatyta, kad bipoliniu sutrikimu sergančios moterys gyvena 9 metais trumpiau, praranda apie 12-14 normalaus profesinio ir šeimyninio gyvenimo metų.
Jau nuo Emilio Krepelino (1893) laikų buvo žinomas nuotaikos sutrikimas pasireiškiantis besikeičiančiais manijos ir depresijos epizodais. Tokia būsena buvo pavadinta maniakine-depresine psichoze. Dabartiniu metu tai bipolinis sutrikimas (BS). Ši besikeičiančios nuotaikos psichozinė būsena ilgam buvo primiršta ir dažniausiai klaidingai diagnozuojama kaip depresija, kol nepakankamas dėmesys šio sutrikimo diagnostikai pradėjo kelti vis didesnes problemas klaidingai diagnozuojamos depresijos gydymui. Net 30 % pacientų gydomų dėl depresinės būsenos ambulatorinėje grandyje gali turėti BS požymių ir net 12,5 % pacientų, kuriems diagnozuota didžioji depresija, serga bipoliniu sutrikimu. Klaidinga BS diagnozė ir BS gydymas antidepresantais pagreitina BS ciklus, depresijos epizodai tampa rezistentiški gydymui. Tuo sutrikdomas žmogaus socialinis, darbinis funkcionavimas, tarpasmeniniai ryšiai. Pacientai, sergantys BS, dažnai turi rimtų problemų dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Esant priklausomybei nuo alkoholio prognozė blogesnė: tokie pacientai praleidžia ligoninėse 3-4 kartus daugiau laiko, rečiau gydosi tinkamai, rečiau naudojasi profilaktinio gydymo galimybe, labiau komplikuoja tarpasmeninius santykius, didesnė jų savižudybės tikimybė, alkoholio vartojimas veikia ir BS biologinį laikrodį. Norint išvengti BS diagnostikos klaidų būtina gerai žinoti susirgimo prigimtį, eigą, pasireiškimo ypatumus. Sunkiausia diagnozuoti hipomanijos epizodus.
Manoma, kad paveldėjimas, įvairios traumos ir hormoniniai sutrikimai gali turėti įtakos šio sutrikimo išsivystymui. Didesnė tikimybė susirgti BS yra šeimose kur jau yra buvę BS atvejai. Susirgimo tikimybė yra didžiausia pirmos kartos palikuonims. Ji siekia 20-25 %. Jei BS serga abu tėvai, tikimybė vaikui susirgti BS lygi 50-75 %. 50 % pacientų sergančių BS vienas iš tėvų turi nuotaikos sutrikimų. Bendras bipolinio sutrikimo genetinis pagrindas aiškinamas daugelio genų sąveika su išoriniais faktoriais. Bendroje populiacijoje sergančių yra 1 %. Skirtumo tarp lyčių ar skirtingų rasių sergamumo nenustatyta. Miesto ar kaimo aplinka reikšmės neturi. Pastebėta, kad sergamumo rizika nežymiai mažesnė aukštesniuose socialiniuose-ekonominiuose visuomenės sluoksniuose. Šis sutrikimas gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, dažniau jaunesniame. Didžioji dalis BS prasideda 18-24 m. amžiuje. Moterims jis prasideda šiek tiek anksčiau negu vyrams.
Pagal DSM-IV klasifikaciją BS skirstomas į 4 kategorijas, kurios skiriasi išraiškos intensyvumu, trukme, vyraujančiu afektu. Skiriama I tipo BS, II tipo BS, ciklotomija ir nepatikslinta BS.
I tipo BS atitinka klasikinį maniakinės-depresinės ligos apibūdinimą. Šiam sutrikimui būdingi pasikartojantys (mažiausiai du) nuotaikos ir aktyvumo kitimo epizodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas (manija ar hipomanija), arba nuotaika pablogėja, energija bei aktyvumas sumažėja (depresija). Manija viena iš dviejų pagrindinių BS nuotaikos sutrikimo polių. Jai būdinga triada – linksma nuotaika, pagreitėjusios asociacijos, suaktyvėję judesiai. Manijos būseną galima atpažinti jau pagal paciento išvaizdą ir elgesį. Jie atrodo jaunesni negu yra iš tikrųjų. Jų veidas esti gyvesnis, paraudęs, besišypsantis, patys ligoniai aktyvūs, pasitempę, blizgančiomis akimis, greitų judesių. Jie daug, garsiai ir greitai kalba,dėl to jų balsas dažnai būna užkimęs. Paciento išvaizda ir psichopatologija priklauso nuo maniakinio sindromo laipsnio. Maniakinio sindromo veikiami pacientai būna susijaudinę, tačiau jų veiklos kryptingumas vis tiek išlieka (kitaip negu katatoninio susijaudinimo metu, kai veikla būna chaotiška). Pacientai kuria begales planų, stengiasi tuoj juos realizuoti, bet, nebaigę darbo meta ir griebiasi ko nors kito. Kad suspėtų įvykdyti savo planus anksti keliasi,vėlai gulasi. Jie visiškai nekreipia dėmesio į savo išvaizdą, nesiskuta, nesišukuoja, nekerpa plaukų, ne eina, bet beveik bėgte bėga. Jie užkalbina nepažįstamus žmones, duoda jiems patarimus.Vėlai vakare arba naktį skambina telefonu mažai pažįstamiems žmonėms, nes“atsirado reikalų, kuriuos reikia tuojau pat sutvarkyti“. Užsisako tarpmiestinius pokalbius, rašo raštus į įvairias įstaigas, pradeda rašyti eilėraščius.Galvoje minčių būna tiek daug ir jos taip greit keičiasi, kad ligonis nespėja jų išsakyti. Pacientų kalba būna vulgari, ciniška, išnyksta atstumo jausmas, neįvertinama situacija. Pacientai rašo daug ir greitai, didelėmis raidėmis, po keletą žodžių eilutėje. Tekste daug pabraukymų, pataisymų, išbraukimų, šauktukų ir klaustukų. Rašant lūžta pieštukas, įplyšta popierius, išsitepamos rankos. Rašto turinyje atsispindi tos pačios klaidos, kaip ir kalboje, nes nėra nuoseklumo, praleidžiamos raidės, mintys padrikos. Dėl menko gebėjimo sutelkti dėmesį ir polinkio fantazuoti ligoniai gali ir patys nesusigaudyti, kur tikrovė, o kur fantazija. Pacientai pasidaro labai nesavikritiški, linkę į pervertinimo idėjas ir kliedesius.
Be šios dažniau pasitaikančios maniakinio sindromo psichopatologijos, gali būti ir kitų jos variantų. Pikta manija esti tokia būsena, kai greta pakilios nuotaikos, pasireiškia pyktis, dirglumas, irzlumas. Pacientai būna priekabūs, su visais ginčijasi, kišasi ne į savo reikalus. Šiam variantui nebūdingas klasikinis maniakinis linksmumas. Neproduktyvios manijos metu ligoniai būna linksmi, bet pasyvūs, vangūs, nenori imtis jokios veiklos. Asociacijos truputį pagreitėjusios. Manijos metu, kuriai būdingas stuporas būna tik vienas maniakinės triados komponentas -linksma nuotaika, o mąstymas esti sulėtėjęs, judesiai prislopinti.
Jei nuotaikos sutrikimas pasireiškia manija tai I tipo BS turi atitikti sekančius diagnostinius kriterijus :
A. Klinikoje vyrauja manijos epizodas.
B. Mažiausiai vienas praeityje buvęs didžiosios depresijos, manijos ar mišrios manijos epizodas.
C. Nuotaikos sutrikimai, atitinkantys A ir B kriterijus neatitinka schizoafektinio sutrikimo, schizofrenijos, schizotipinio, kliedesinio sutrikimų ar nepatikslintos psichozės.
Manijos epizodo kriterijai pagal DSM-IV
A. Netrumpesnė negu 1 savaitės trukmės besitęsianti pastoviai pakili, euforinė arba dirgli nuotaika;
B. Tuo laikotarpiu pastovūs ir pakankamai išreikšti 3 (jeigu nuotaika dirgli – 4) žemiau išvardinti simptomai:
Savo asmenybės pervertinimas arba polinkis į didingumo idėjas.
Sumažėjęs miego poreikis(pvz., jaučiasi pailsėję po 3 miego valandų).
Greitas kalbos tempas bei poreikis kalbėti.
Pagreitėjusi minčių tėkmė arba minčių šuoliai.
5. Išsiblaškymas, dėmesys kreipiamas į kiekvieną nesvarbų ir antraeilį išorinį stimulą.
Sustiprėjęs aktyvumas siekiant tikslo (socialinio, darbinio, seksualinio) arba psichomotorinis sujaudinimas.
Sujaudinimas.
8. Potraukis malonumą teikiančiai veiklai, kuri gali turėti pražūtingų pasekmių (pvz., nemotyvuotas pinigų švaistymas, neapgalvoti seksualiniai ryšiai ar piniginės investicijos).
C. Simptomai neatitinka mišraus epizodo kriterijų.
D. Išreikštas nuotaikos sutrikimas sukelia konfliktus darbinėje, socialinėje ar tarpasmeninių santykių srityse, kartais būtina guldyti į ligoninę dėl kylančio pavojaus sau ar aplinkiniams, psichozinės būsenos.
E. Būsena nesusijusi su piktnaudžiavimu priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis ar su kitomis organinėmis ligomis.
I tipo BS gali pasireikšti mišria manijos būsena. Tuomet jai būdinga:
A. Mažiausiai savaitę laiko beveik kiekvieną dieną stebimi abiejų epizodų – manijos ir didžiosios depresijos simptomai.
B. Išreikštas nuotaikos sutrikimas sukelia konfliktus darbinėje, socialinėje ar tarpasmeninių santykių srityse, kartais būtina guldyti į ligoninę dėl kylančio pavojaus sau ar aplinkiniams, psichozinės būsenos.
C. Būsena nesusijusi su piktnaudžiavimu priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis ar su kitomis organinėmis ligomis.
Jei I tipo BS vyrauja depresinė simptomatika, ji turi atitikti didžiosios depresijos ar atipinės depresijos požymius. Skirtingai nuo klasikinės vienpolinės depresijos,
BS atveju pirmasis depresijos epizodas prasideda jaunesniame amžiuje, ją dažniau patiria moterys, dažnesnė energijos stoka, padidėjęs apetitas, didesnis miego poreikis, dažniau piktnaudžiaujama psichoaktyviosiomis medžiagomis, dažniau būna savižudybės mėginimai. Esant BS su psichoze dažnesni nihilistinis ir nuostolio kliedesiai. Kiti BS depresinio epizodo simptomai atitinka klasikinius depresijos požymius- nuolatinis liūdesio, nerimo, beviltiškumo jausmas, nesidomėjimas tais dalykais, kurie visada domino, kaltės, savęs nuvertinimo jausmas, sumažėjęs aktyvumas, nuolatinis nuovargio jausmas.
Vyraujantys manijos, mišrus ar depresijos epizodai gali būti apibūdinti kaip lengvi, vidutinio sunkumo ar sunkūs be psichozės ar su psichozės simptomais, dalinės ar pilnos remisijos.
Jei BS nuotaika svyruoja nuo hipomanijos iki depresijos, tai diagnozuojama II tipo BS. Šis sutrikimas nustatomas rečiau, nes tiek pacientas, tiek jo šeimos nariai dažnai nelaiko hipomanijos simptomų sutrikimu. Jie būna neryškūs ir dažniausiai trunka neilgai, o po depresijų atrodo, kad ligonis pasveiko. Skirtingai nuo jau aprašyto manijos epizodo hipomanija niekada negali būti su psichoze ir tik BS II tipo depresijos epizodas gali turėti psichozės požymių. Kai pacientai būna hipomanijoje, jų elgesyje ir išvaizdoje mažiau neadekvatumo, bet jau ir šioje būsenoje yra specifinių požymių, leidžiančių įtarti nuotaikos pasikeitimą. Pacientai būna veiklūs, turi daug planų, stengiasi juos realizuoti. Planus, kuriems nereikia kruopštaus darbo, atidumo, ilgesnio laiko sugeba įgyvendinti. Būdami šioje būsenoje pacientai kartais sugeba išjudinti kitus žmones, bendradarbius, gana sėkmingai organizuoja daug pastangų reikalaujančias ekskursijas, susitikimus. Jiems nėra neįveikiamų kliūčių, viskas lengvai sekasi. Pacientai nesilaiko drausmės, pradeda naudoti svaiginamuosius gėrimus, pasidaro išdidūs, lengvai susipažįsta su žmonėmis, kurie kartais būna blogos reputacijos. Rengiasi jie tvarkingai, net stilingai, tačiau ir jų aprangoje dažnai trūksta saiko. Jie dėvi ne tam amžiui, ne tai progai tinkamus drabužius. Moterys linkusios per daug puoštis. Be to sutrinka takto jausmas, pacientai pasidaro familiarūs, mėgsta kalbėti erotine tema, nors anksčiau jiems tai nebuvo būdinga.
BS II tipo diagnostikos kriterijai:
A. Yra ar buvo vienas ar daugiau didžiosios depresijos epizodų.
B . Yra ar buvo mažiausiai vienas hipomanijos epizodas.
C. Niekad nebuvo manijos ar mišraus epizodo.
D. Nuotaikos simptomai išvardinti A ir B punktuose neatitinka schizoafektinio sutrikimo, schizofrenijos, schizotipinio, kliedesinio sutrikimų ar nepatikslintos psichozės.
E. Simptomai sutrikdo socialinį, profesinį funkcionavimą.
Hipomanijos kriterijai:
A. Ne trumpiau 4 dienas besitęsianti pakili, euforinė arba dirgli nuotaika, kuri ženkliai skiriasi nuo įprastinės nuotaikos.
B. 3 ar daugiau iš 7 žemiau išvardytų simptomų (jei nuotaika dirgli – 4 simptomai), kurie kliniškai pakankamai išreikšti:
Savo asmenybės pervertinimas arba polinkis į didingumo idėjas.
Sumažėjęs miego poreikis (pvz., jaučiasi pailsėję po 3 valandų miego).
Greitas kalbos tempas bei poreikis kalbėti.
Pagreitėjusi minčių tėkmė arba minčių šuoliai.
Išsiblaškymas, dėmesys kreipiamas į kiekvieną nesvarbų ir antraeilį išorinį stimulą.
Sustiprėjęs aktyvumas siekiant tikslo (socialinio, darbinio, seksualinio) arba psichomotorinis sujaudinimas.
Potraukis malonumą teikiančiai veiklai, kuri gali turėti pražūtingų pasekmių (pvz., nemotyvuotas pinigų švaistymas, neapgalvoti seksualiniai ryšiai ar piniginės investicijos).
C. Neabejotinas funkcijų pasikeitimas.
D. Šie pasikeitimai pastebimi aplinkinių.
E. Nėra psichozės požymių, labai ryškių socialinės ir profesinės adaptacijos sutrikimo požymių.
F. Simptomų priežastis nėra priklausomybės sutrikimas ar kitas organinis susirgimas.
Hipomanijos epizodui būdinga staigi pradžia ir konkreti 24 val., 1-4d. eiga. Dažnai prasideda vėlai vakare. II tipo bipoliniam sutrikimui būdinga depresinė nuotaika staiga iš letargo periodo pasikeičia į pastebimą protinį arba kartu protinį ir fizinį aktyvumą. Būsena pasireiškia produktyvumu ir pacientų vertinama kaip“normali“. Priklausomai nuo buvusios depresijos lygio, savijauta hipomanijos metu iš tikrųjų gali būti artima normaliai būsenai, bet reikia prisiminti, kad „normali“ savijauta neprasideda ir nepasibaigia staiga. Po kelių dienų vyraujanti pakili ar dirgli nuotaika ūmiai grįžta į hipersomniją ir depresiją su psichomotoriniu sulėtėjimu.