Gydymas

Psichosomatinių sutrikimų diagnostika ir gydymas

Dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje Amerikoje sparčiai vystėsi psichosomatinė

medicina. Žymiausi iš gydytojų – Flanders Dunbar, Stanley Cobb, Edward Weiss, O. Sperling English ir Franz Alexander. Vienuolika iš pirmųjų 16 Amerikos psichosomatinės medicinosdraugijos prezidentų (1942–1958) buvo psichiatrai-psichoanalitikai. Alexander išvystė teoriją,pagal kurią kai kurių somatinių ligų etiologija ir ligos eiga buvo grindžiama emociniaisveiksniais, pavyzdžiui: specifiniai pasąmonės konfliktai yra dvylikapirštės žarnos opaligės, bronchinės astmos, hipertonijos, opinio kolito, artrito, hipertireozės ir neurodermatitopriežastys (pagal TLK-10 šie sutrikimai klasifikuojami F54 kategorijoje). Remiantis šia teorija, gydyti efektyviai šias ligas galima keičiant asmenybę ir gyvenimo būdą. Buvo taikomos psichodinaminė ir rekonstrukcinė terapijos, tačiau šios teorijos neatsižvelgė į socialiniusveiksnius. Remiantis psichodinaminiu požiūriu, pagrindinis dėmesys gydymo procese turi būtisutelkiamas į specifinį konfliktą. Rekonstrukcijos metu galima suformuoti brandesnęasmenybę ir sustiprinti gynybinius nuo ligos apsaugančius mechanizmus.
Žodis „psichosomatinis“ turėjo specifišką prasmę 1950–1960 metais. Žvelgiant istoriniu

aspektu, jo prasmė keitėsi. Terminas „psichosomatinė medicina“:
• Kartais vartojamas nurodyti klinikinio mąstymo filosofiją.
• Kartais terminas vartojamas paciento ligai apibūdinti, kai gydytojas neranda „realių“ ligos simptomų.
• „Psichosomatinis“ terminas kartais vartojamas norint parodyti, kad psichologiniai veiksniai yra somatinės ligos atsiradimo, palaikymo veiksniai.
• Žvelgiant į šio termino vartojimo principą, galima vartoti ir „somatopsichiniai“ terminą, kai manoma, kad somatiniai veiksniai yra psichikos sutrikimų priežastis.
Psichosomatiniai sutrikimai pagal TLK-10 – sutrikimai, kurių šifrai yra F45.0 – F45.9; F54. Somatoforminių sutrikimų etiologija nežinoma. Somatoforminiams sutrikimams atsirasti įtakos turi genetiniai veiksniai ir nedidelės fiziologinės disfunkcijos vaikystėje (skausmas, nuovargis, svaigulys, galvos skausmas ir nemiga) bei liguistas šeimos narių elgesys. Veiksniai, skatinantys nepagrįstai rūpintis savo sveikata, yra artimųjų somatizacija, vieno iš tėvų nebuvimas, gyvenimas vienam, bedarbystė, gyvenimas mieste. Iš 2 lentelėje išvardytų simptomų reikia nustatyti bent tris negalavimus, trunkančius kelerius metus. Tuomet galima įtarti somatoforminį sutrikimą.

Kurie pacientai turi būti ištirti:
• Visi nauji pacientai
• Per paskutinius metus netirti psichiatro
• Sirgę psichikos sutrikimais
• Kai yra nepaaiškinamų somatinių negalavimų:
– širdies ir plaučių: dispnėja, širdies plakimas, krūtinės skausmas
– neurologinių: tirpimai, galvos skausmas, svaigimas
– virškinamojo trakto: apetito praradimas, pykinimas
– lėtinis skausmas: pilvo, nugaros
– nuovargis

Somatizuotų pacientų ištyrimas turi būti pirmiausia atliekamas kryptingai.

1-as žingsnis: somatinis tyrimas
2-as žingsnis: diagnozuoti priklausomybes, depresiją, nerimo sutrikimus
3-as žingsnis: įvertinti, ar yra: somatizacinis sutrikimas, kitas psichosomatinis sutrikimas

 

Dr. Gintautas Daubaras