AUKSINIO RUDENS SVEČIAS – ŽIEMA
Snaigės – auksinį rudenėlį kaip vasariško grožio gėrį,
Vaikai džiaugsmu sutiko, nes snaigės iš debesų nukrito.
Snaigės – vaikų darbo pasigrožėjimas:
Didelės, purios skraidė,
Vėliau krito.Nuo pat ankstyvo rudens ryto.
Kiek džiaugsmo mažiesiems–neapsakyto,
Visa tai žiemos išdaigos padarytos.
Iš minkštutėlių snaigių
Vaikai nulipdė senį besmegenį
Jam akis, sagas iš anglių įstatė,
O vėliau pamatė, kad dar nėr burnos.
Tad reikia skubiai daryti,
Juk besmegenis yra išalkęs.
Jis galėtų ką nors skanaus praryti.
Kaip vaikai nutarė taip ir padarė.
Senio besmegenio burna
Iš morkos tapo raudona.
Skaniai maistą nurijusi
Prasidėjo su vaikais kalba.
Šiltam orui ir saulužei taip nepatiko
Ir jie supyko.
Pagaliau žiemos išdaigų pėdsakų nebeliko,
Viskas pasikeitė per šešias paras.
Žiemos dovanotos snaigės
Labai greit ištirpo,
Jos į vandenį pavirto.
Upė Neris vandens šauklys
Vaikams atkirto:
Kai buvo šiltas oras
Saulutė atostogavo.
O, jūs vaikai su snaigėm draugavot.
Darėt visko išradingai
Kūrybingai ir tvarkingai
O dabar snaigių puota baigta,
Vėl nudžiugo rudens gamta.
Ji nors buvo žalia,
Bet snaigėm trumpam apdengta.
Vaikai pamatė-
Snaigės Neryje pravirko,
Išsiskyrė jų draugystė su vaikais.
Jie buvo snaigių ištikimais draugais.
Žiema su snaigėm
Sėdo ant balto žirgo
Ir kažkur išvyko.
O vaikai snaigėm rankutėm pamojo,
Apie tikrą ilgą pasimatymą su žiema tik svajojo.
Už trumpą viešnagę rudens laiku.
Vaikai snaigėm pasiuntė bučinį nuo visų.
Nijolė Stankevičienė