Vėjūnė

KELIONĖ IŠ KEISTŲ VAIZDINIŲ PASAULIO

            Pabudau staiga. Ant miegamojo sienos blausiai švytėjo nedidelis ekranas. JIE mane  švitino. Paširdžiuose jaučiau silpnumą, visą kūną varstė stiprus skausmas. Ir dar. Žinojau, kad JIE man linki bloga, gal net trokšta mano mirties. JŲ aš labai bijojau. Mano baimė buvo tokia didelė, kad man pradėjo trūkti oro. Norėjosi klykti. Aš atsikėliau, šiaip taip surinkau mamos telefono numerį ir paprašiau, kad ji atvažiuotų.

            Išaušo rytas. Gretimo namo languose jau nedegė elektros lemputės. Jų atšvaitai ant mano kambario sienos buvo dingę. Taigi nebuvo ir menamo ekrano. Bet kūną ir mintis kaustanti baimė manęs neapleido. Buvo bloga. Iš kažkur atplaukė mintis, kad reikia išjungti visus elektros prietaisus iš tinklo, tuomet JIE negalės manęs v e i k t i. Išjungiau šaldytuvą, radiją. Ir veidrodį nukabinau nuo sienos. Tada šiek tiek nurimau. Reikėjo sulaukti mamos.

            Mama atvažiavo pavakare. Mano sąmonė tai temo, tai prašviesėdavo. Taip prabėgo savaitgalis. Man buvo iškvietę greitąją pagalbą. Bet į gydytojo klausimus atsakinėjau aiškiai, todėl jam įtarimų dėl mano sveikatos būklės nekilo. O pirmadienį man buvo visai blogai. Kai šįkart atvažiavo greitoji, supratau, nors niekas man to nepasakė, kad mane veš į „psichuškę“. Į ten pakliūti labai bijojau, todėl bandžiau priešintis…

            Tai, ką čia aprašiau, prasidėjo ne iš karto. Pirmiausia aš išgyvenau labai didelį stresą – buvau pakliuvusi į avariją. Kadangi esu jautri iš prigimties, bet kokia įtampa mane blogai veikia. O čia teko aiškintis su mane kliudžiusiu vairuotoju, pirmąkart gyvenime duoti parodymus policijos pareigūnui. Ir visą laiką kęsti  sudaužyto kūno skausmus. Ir vis iš naujo mintyse išgyventi per avariją patirtą siaubą. Jaučiausi labai prastai, pradėjau blogai miegoti. Tiesa, tuo metu  kreipiausi į psichologę, bet jai nebuvau atvira – nepasakojau savo keistų išgyvenimų. Gal todėl ji man neįstengė padėti. O nedarbingumo pažymėjimas baigėsi, teko grįžti į darbą. Darbo buvo, kaip niekad, daug, o jėgų – mažai. Tada ir s u š v i t o ekranas ant mano miegamojo sienos. Po avarijos buvo praėję trys mėnesiai.

            Tai, ką patyriau ligoninėje, neaprašinėsiu. Ir kodėl šios ligoninės tokios baisios? Žinoma, čia yra gerų gydytojų, bet jie baigia darbą ir išeina, o ateina – visagalės slaugutės…

            Labai sunkiai kilau g y v e n t i. Reikėjo įveikti nepasitikėjimą savimi ir kūno neapleidžiančią įtampą. Reikėjo pradėti dirbti. Beje, įtampa visiškai išnyko tik po trejų metų. Kai rodės, kad jau išsikapsčiau, prasidėjo depresija – neįstengdavau pakilti iš lovos, gulėdavau ir gulėdavau, ypač šią būseną sunkiai ištverdavau savaitgaliais, kai nereikėjo eiti į darbą. Pradėjo galvoje kirbėti mintis, kad nėra prasmės gyventi. Vieną tokią dieną atėjusi į vonią ir pažvelgusi į ant radiatoriaus kabantį savo šaliką, įsivaizdavau, kaip jis man apsiveja kaklą ir veržia vis stipriau… Jau kitą dieną nuskubėjau pas daktarą ir papasakojau apie tai, ką išgyvenau. Teko gerti antidepresantus. Ačiū Dievui – neilgai. Vis lengviau sekėsi įveikti Nieko Nenorėjimą. Jei neįstengdavau Nenorėjimo įveikti, prisiversdavau (o kiek tai man kainavo pastangų!)  ir nors į parduotuvę nueidavau.

            Kaip man sekasi dabar? Neblogai. Žinau, kad negaliu pervargti, todėl stengiuosi laiku gultis. Geriu vaistus. Žinoma, pačią minimaliausią(!) dozę. Dirbu. Lankau įvairius renginius. Taigi gyvenu visavertį gyvenimą. Kartais net pamirštu savo ligą. Esu dėkinga daktarui, žinoma, ir kitiems daktarams, taip pat psichologei ir savo artimiesiems, kad prikėlė mane gyventi.

            P.S. Labai apsidžiaugsiu, jei kam nors mano pasakojimas pravers. Tačiau nusprendžiau nepasirašyti savo pasakojimo tikru vardu, nes mūsų visuomenė dar nėra pakanti  k  i t o k i e m s.

Vėjūnė