Tai fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kuriame medžiagos arba medžiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitas elgesys, anksčiau labiau vertintas. Svarbiausias priklausomybės sindromo požymis yra troškimas (dažnai stiprus, kartais nenugalimas) vartoti psichoaktyviąsias medžiagas (gali būti skiriamos medicininiams tikslams, arba ne), alkoholį arba tabaką. Gali būti duomenų, rodančių, kad po susilaikymo laikotarpio pradėjus vartoti medžiagą greičiau atsiranda kiti šio sindromo požymiai, nei asmenims be priklausomybės sindromo.
Diagnostika
Tiksli priklausomybės diagnozė turėtų būti nustatoma tik tada, jei trys arba daugiau iš žemiau nurodytų požymių buvo patirti arba konstatuoti kuriuo nors laiku per praėjusius metus:
a) stiprus troškimas arba kompulsyvus noras vartoti medžiagą;
b) sunku valdyti elgesį , t.y. vartojimo pradžią, pabaigimą arba vartojimo intensyvumą;
c) fiziologinės abstinencijos būsena (žr. F1x.3 ir F1x.4), kai medžiagos vartojimas buvo nutrauktas arba sumažintas, pasireiškianti būdingu medžiagai abstinencijos sindromu, arba tos pačios (arba artimos) medžiagos vartojimu norint palengvinti arba išvengti abstinencijos simptomų;
d) tolerancijos požymiai , rodantys, kad didesnės psichoaktyvių medžiagų dozės yra reikalingos tam, kad būtų pasiektas efektas, kuris pradžioje buvo pasiekiamas mažesnėmis dozėmis ( individai, priklausomi nuo alkoholio ir opioidų, gali vartoti tokias dideles paros dozes, kurios sunkiai apnuodytų arba sukeltų mirtį asmenims be priklausomybės);
e) visiškas nesidomėjimas alternatyviais pomėgiais ar interesais , daug laiko skiriama medžiagai gauti arba vartoti, arba atsigauti nuo jos poveikio;
f) medžiagos vartojimas nepaisant akivaizdžiai žalingų pasekmių , pavyzdžiui, kepenų pažeidimas, depresijos būsena po intensyvaus medžiagos vartojimo arba narkotikų sukeltas kognityvinės funkcijos pakenkimas. Reikėtų nustatyti, ar vartotojas iš tikrųjų žinojo arba turėjo žinoti apie kenksmingumo pobūdį bei dydį
