Psichologo patarimai

Psichologinė pagalba sergantiesiems bipoliniu afektiniu sutrikimu ir jų šeimos nariams

Med. psichologė J. Skrebienė

Psichosocialinės problemos
Gydant ligonius, sergančius bipoliniu afektiniu sutrikimu, iškyla daug psichosocialinio pobūdžio problemų. Vien medi­kamentinis gydymas neužtikrina ilgalai­kio gydymo efekto, nes ligoniai dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra linkę gydymą nutraukti (pvz., manijos ar hipomanijos būsena dažnai suvokiama kaip pozityvi, nes suteikia energijos ant­plūdį, kuris labai kontrastuoja su depresi­niu epizodu), todėl manijos ir depresijos epizodai linkę kartotis. Jei kitos ligos la­biau veikia patį pacientą, tai bipolinio su­trikimo atveju nukenčia ir šalia ligonio esantys šeimos nariai, draugai, bendra­darbiai, darbdaviai. Manijos epizodo me­tu kilusios grandiozinės idėjos, dovanos, viršijančios pajamas, padidėjęs agresyvu­mas padaro finansinę, moralinę ir socia­linę (nukenčia statusas) žalą, kurią pati­ria ir pats pacientas, ir jo artimieji. Depresijos metu vyraujanti slogi nuotai­ka, nusivylimas, pasikartojantys skundai tampa psichologine artimųjų problema.
Kaip gretutiniai sutrikimai dažnai iš­ryškėja priklausomybė nuo alkoholio (su visomis socialinėmis pasekmėmis), narkomanija, nusikalstamumas, polin­kis į azartinius žaidimus, nerimo sutrikimai (potrauminio streso sutrikimas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas), savi­žudybė.
Bipoliniam afektiniam sutrikimui išryškėjant vaikystėje ir paauglystėje dėl sunkiai kontroliuojamo afekto sutrinka socialinių ryšių formavimasis, nukenčia kognityvinės funkcijos, todėl mokytis pasidaro sunku, formuojasi patologinė asmenybė. Tėvai ir mokytojai dažnai būna šokiruoti staigių vaiko įniršio prie­puolių ir nežino, kaip elgtis nuolatinia­me nuotaikų kaitos fone. Laiku nesutei­kus pagalbos (vidutiniškai gydymas pradedamas po 10 metų nuo simptomų atsiradimo), susiformuoja patologinis elgesys, neigiama nuostata į visuomenę ir save, o tai labai apsunkina žmogaus prisitaikymą ir pamažu kelia nuolatinį psichologinį diskomfortą.
Gydymo sėkmė priklauso nuo kele­to faktorių:
1. Ankstyvos diagnostikos ir gydy­mo pradžios.
2. Gydymo trukmės ir vaisto varto­jimo taisyklių laikymosi.
3. Paciento aplinkos.
4. Šeimos ir draugų pagalbos. Jei ankstyva diagnostika daugiau priklauso nuo atsitiktinumo ir specialis­tų (šeimos gydytojo, slaugytojo ar pan.) profesinio išprusimo, tai toliau pateik­ti faktoriai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai sukuriamas terapinis ry­šys tarp gydytojo, paciento ir šeimos.
Optimaliausias bipolinio afektinio su­trikimo gydymo efektas pasiekiamas, kai sudaromas individualus gydymosi pla­nas, apimantis medikamentų vartoji­mą, mokymą ir psichoterapiją.
Medikamentinis gydymas aptaria­mas kitų autorių, todėl čia aprašomos kitos kategorijos.
Pacientas mokomas, kad reikėtų tęsti gydymą net ir tuo atveju, kai nejaučia simptomų (nepertraukiamas gydymas yra efektyvesnis nei taikomas tik epizo­diškai), jis turi suprasti savo ligą. Gydy­tojas, atsižvelgdamas į paciento sugebė­jimą suvokti informaciją, turėtų paaiškinti:
– kas tai per liga (jos kilmė, priežas­tys, paveldėjimo rizika vaikams ir ki­ti pacientus dominantys klausimai);
– kokie jos požymiai (kaip atpažinti besikeičiantį epizodą);
– kokios negydymo pasekmės (remtis realiais faktais iš paciento patirties);
– kaip ši liga gydoma (kokie vaistai vartojami depresinei, kokie pakiliai būsenai gydyti, kam reikalinga psi­choterapinė pagalba; pacientas (ir jo šeimos nariai) turi suprasti, kad tai il­galaikė liga ir nepaisant pagerėjimo tarp depresijos ir manijos epizodų svarbu nuolat gydytis, kad būtų gali­ma laiku pastebėti atsiradusius poky­čius ir tinkamai pritaikyti gydymą). Kaip pacientas gali padėti sau, kad jaustųsi geriau? Kiek tu­ri dalyvauti šeimos nariai?
Bendradarbiavimas su medicinos personalu, atvirumas ir išmokimas at­kreipti dėmesį į kai kuriuos kasdienius dalykus, sėkmingai gali sumažinti nuo­taikų svyravimo galimybę.
Tikslinga pacientą, sergantį bipoli­niu afektiniu sutrikimu:
– paskatinti daugiau domėtis savo li­ga: rekomenduoti literatūrą, pažin­tines paskaitas, pacientų visuomenines organizacijas, kitus jam prieinamus informacijos šaltinius,
– išlaikyti miego režimą-stengtis gul­tis miegoti ir keltis kasdien tuo pačiu laiku,
– sureguliuoti fizinį aktyvumą – ne­reikėtų nukrypti į tokius kraštutinu­mus, kaip visiškas dykinėjimas ir se­kinantis darbas,
– stengtis nevartoti alkoholio ir įvai­rių medikamentų, nes jų sąveika su vartojamais vaistais gali duoti nepa­geidaujamą efektą. Jei pacientas jau yra priklausomas nuo alkoholio, tai aptarti su juo šią problemą ir gali­mybę padėti sau. Galima rekomen­duoti anoniminių alkoholikų teikia­mą pagalbą ar kt. būdus. Svarbu, kad pacientai išmoktų atsargiai elg­tis ir su, atrodo, nekaltom „kasdie­nio” alkoholio, kofeino ar vaistų nuo peršalimo dozėmis, nes tai gali su­kelti miego sutrikimus ir nuotaikos svyravimus,
– įtraukti į gydymo ir mokymo proce­są sutuoktinius, šeimos narius. Gyve­nimas su žmogumi, sergančiu bipoli­niu afektiniu sutrikimu, gali suteikti daug nuoskaudų, išsekinti, gali atsi­rasti tarpusavio nesupratimo. Jei ar­timieji geriau suvoks, kas vyksta su pacientu, galės paaiškinti sau kartais „nesuvokiamą” pastarojo elgesį,
– sumažinti stresą darbe. Gal reikia su­mažinti reikalavimus sau ir darbo rezultatams. Aptarti kartu su pacientu, kiek ir kaip apie ligą pasakyti darbda­viui. Jei dėl pasikeitusio afekto pa­cientas negali nuvykti į darbą, arti­mieji galėtų perspėti dėl to darbdavį. Atpažinti ankstyvuosius nuotaikos pa­sikeitimo ženklus. Kiekvienam žmo­gui jie gali būti skirtingi. Skiriasi ir bū­nantys prieš manijos, ir prieš depresijos epizodus. Tai gali būti nuo­taikos, miego, energijos, seksualinio aktyvumo, koncentracijos, planų kū­rimo, minčių apie mirtį (ar staigaus optimizmo) pokyčiai. Net ir pasikeitęs aprangos stilius gali būti ankstyvasis permainos ženklas. Tokius ženklus tu­rėtų stebėti ir šeimos nariai, nes pats pacientas gali visko neužfiksuoti. Svarbu su pacientu ir jo artimaisiais aptarti hospitalizacijos galimybę. Ypač tai aktualu manijos epizodo metu, nes dažnai ligonis paguldomas be jo sutikimo, ir tai gali būti staig­mena ne tik jam, bet ir sutuoktiniui. Svarbu vėliau su pacientu ir šeimos nariais smulkiai aptarti situaciją, su­kėlusią tokias pasekmes, Nepaisant patirtų nemalonumų dėl priverstinės hospitalizacijos, dažniausiai pacien­tai pripažįsta, kad tokios priemonės buvo neišvengiamos. Šeimos narius reikia išmokyti atpa­žinti gresiančios savižudybės požy­mius, kaip tokiu atveju elgtis (į ką atkreipti dėmesį, kokią pagalbą ga­lima rasti šalia, kur kreiptis kraštu­tiniu atveju, jei patiems nepavyksta pakeisti paciento ketinimų). Paskatinti pacientus, esant stabiliai nuotaikai tarp ligos epizodų, pasirū­pinti savo sutuoktiniais ar kitais žmonėmis, kurie nuolat rūpinasi pa­cientu – taip bus išvengta „perdegimo” efekto šeimoje. Atsiradus paciento ar jo artimųjų abejonėms dėl gydymo efektyvumo, svarbu tai aptarti. Natūralu, kad li­gos epizodams kartojantis iškyla abejonių dėl gydymo. Geriau suteik­ti progą pacientui gauti konsultaci­ją pas dar vieną specialistą, negu ig­noruoti tokią situaciją (nusivylęs gydytojo nelankstumu pacientas greičiausiai nutrauks gydymą).
Psichoterapinis gydymas
Gydant bipolinį afektinį sutrikimą gali būti taikoma individuali, grupinė ir šeimos psichoterapija.
Kaip psichologinis bipolinio afekti­nio sutrikimo gydymas, papildantis me­dikamentinį, plačiausiai taikoma indivi­duali kognityvinė ir elgesio terapija (efektyvesnė esant depresijos, o ne ma­nijos epizodui).
Kognityvinė terapija – tai metodai, kurie padeda įveikti liguistus mąstymo procesus, sampratas, lūkesčius. Pakei­tus mąstymo modelį, pakinta ir elgesys.
Elgesio terapijos metu siekiama su­stiprinti žmogaus savikontrolę ugdant savistabą, savitvardą, savireguliaciją. Šios savybės padeda pacientui pačiam analizuoti ir daryti įtaką savo elgesiui bei galimų problemų sprendimui.
Taip pat svarbu:
– pasitikėjimo savimi lavinimas;
– vaidmens, atitinkančio pageidauja­mą elgesį, atlikimas;
– probleminių situacijų įveikimo tre­niruotė (pirmiausia problemos for­mulavimas, po to alternatyvų paren­gimas ir pačios tinkamiausios parinkimas. Tai labai tinka pacien­tams, kurie nepamatuotai reaguoja į problemų sunkumus arba linkę į perdėtas ir impulsyvias reakcijas). Grupinės terapijos metu siekiama sumažinti žmonių tarpusavio bendravi­mo sunkumus. Šeimos terapijos metu siekiama suma­žinti tarpusavio santykių įtampą, panaikin­ti kasdienio streso šaltinius, taip sudarant palankesnę psichologinę atmosferą ir su­mažinant paūmėjimų riziką.