Delyras

F05 Delyras, nesusijęs su alkoholiu ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis

 

Etiologiškai nespecifinis sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego-budrumo ciklo sutrikimais. Gali išryškėti bet kokio amžiaus žmogui, bet dažniau per 60 metų. Delyrinė būsena yra praeinanti ir besikeičiančio intensyvumo; daugeliu atvejų pasveikstama per keturias savaites arba greičiau. Kartais delyras gali užsitęsti su pokyčiais iki šešių mėnesių, ypač jeigu atsiranda sergant lėtine kepenų liga, karcinoma arba poūminiu bakteriniu endokarditu. Skirtumai, kurie kartais nurodomi tarp ūminio ir poūminio delyro, neturi didesnės klinikinės reikšmės; būsena turėtų būti vertinama kaip vienas sindromas, turintis skirtingą trukmę bei išreikštumą, svyruojantį nuo lengvo iki labai sunkaus. Delyrinė būsena gali atsirasti demencijos fone arba pereiti į ją.

Ši kategorija neturėtų būti vartojama delyro būsenoms, susijusioms su psichoaktyviųjų vaistų vartojimu, apibūdintoms F10-F19. Delyrinės būsenos dėl vartojamų medikamentų (ūminės suglumimo būsenos vyresniems pacientams dėl antidepresantų) turėtų būti koduojamos šiame skyriuje. Tokiais atvejais delyrą sukėlęs medikamentas taip pat turėtų būti pažymimas papildomais T kodais iš TLK-10 XIX skyriaus.

Diagnostika

Tiksliai diagnozei nustatyti būtini lengvi ar sunkūs simptomai kiekvienoje iš šių grupių.

1. Sąmonės ir dėmesio sutrikimas (nuo obnubiliacijos iki komos; sumažėjusi

   galimybė nukreipti, sutelkti, išlaikyti ir perkelti dėmesį);

2. Totalinis kognityvinių funkcijų pakenkimas (suvokimo iškreipimas, iliuzijos ir

   haliucinacijos – dažniausiai regimosios; abstraktaus mąstymo ir supratimo

   pakenkimas su arba be praeinančių kliedesių, bet paprastai su tam tikro laipsnio

   inkoherencija; pakartojimo ir trumpalaikės atminties pakenkimas, bet

   santykinai nepakitusi atmintis apie tolimesnius įvykius; taip pat dezorientacija

   laike, sunkesniais atvejais vietos ir savęs nesuvokimas);

3. Psichomotorinis pakenkimas (hipo- ar hiperaktyvumas ir neprognozuojami

   perėjimai iš vieno į kitą; prailgėjęs reakcijos laikas; pagreitėjusi ar sulėtėjusi

   kalbos tėkmė; sustiprėjusios sujaudinimo reakcijos);

4. Miego-budrumo ciklo pakenkimas (insomnija arba sunkiais atvejais visiška

   nemiga, arba inversinis miego-budrumo ciklas; mieguistumas dienos metu;

   naktinis simptomų paryškėjimas; naktimis varginantys sapnai ar košmarai,

   kurie pabudus gali tęstis kaip haliucinacijos);

5. Emocijų sutrikimai t.y. depresija, nerimas ar baimė, dirglumas, euforija, apatija

   arba suglumimas.

Pradžia paprastai ūminė, eiga su paros svyravimais, bendra būsenos trukmė mažiau nei šeši mėnesiai. Aprašytas klinikinis vaizdas yra toks būdingas, kad visiškai tiksli delyro diagnozė gali būti nustatyta, net jeigu nėra visiškai aiški sukėlusi priežastis. Jeigu diagnoze abejojama, be anamnezės apie esančią somatinę arba smegenų ligą, gali būti reikalingi specifiniai smegenų disfunkcijos tyrimai (pavyzdžiui, pakitusi elektroencefalograma, dažnai, bet ne visuomet rodo pagrindinio aktyvumo sumažėjimą).

Apima: ūminų smegenų sindromą, ūminę pasimetimo būseną (nealkoholinę), ūminę infekcinę psichozę, ūminę organinę reakciją, ūminį psichoorganinį sindromą.

Diferencinė diagnostika. Delyras turėtų būti skiriamas nuo kitų organinių sindromų, ypač demencijos (F00-F03), nuo ūminių ir praeinančių psichozinių sutrikimų (F23.-), nuo ūminių būsenų, sergant schizofrenija (F20.-) arba nuotaikos [afektinių] sutrikimų (F30-39), kurių metu galimi suglumimo požymiai. Delyras, kurį sukelia alkoholis ar kitos psichoaktyviosios medžiagos, turėtų būti koduojamas atitinkamoje dalyje (F1x.4).