Psichologinė pagalba sergantiesiems bipoliniu afektiniu sutrikimu ir jų šeimos nariams
Med. psichologė J. Skrebienė
Psichosocialinės problemos
Gydant ligonius, sergančius bipoliniu afektiniu sutrikimu, iškyla daug psichosocialinio pobūdžio problemų. Vien medikamentinis gydymas neužtikrina ilgalaikio gydymo efekto, nes ligoniai dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra linkę gydymą nutraukti (pvz., manijos ar hipomanijos būsena dažnai suvokiama kaip pozityvi, nes suteikia energijos antplūdį, kuris labai kontrastuoja su depresiniu epizodu), todėl manijos ir depresijos epizodai linkę kartotis. Jei kitos ligos labiau veikia patį pacientą, tai bipolinio sutrikimo atveju nukenčia ir šalia ligonio esantys šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, darbdaviai. Manijos epizodo metu kilusios grandiozinės idėjos, dovanos, viršijančios pajamas, padidėjęs agresyvumas padaro finansinę, moralinę ir socialinę (nukenčia statusas) žalą, kurią patiria ir pats pacientas, ir jo artimieji. Depresijos metu vyraujanti slogi nuotaika, nusivylimas, pasikartojantys skundai tampa psichologine artimųjų problema.
Kaip gretutiniai sutrikimai dažnai išryškėja priklausomybė nuo alkoholio (su visomis socialinėmis pasekmėmis), narkomanija, nusikalstamumas, polinkis į azartinius žaidimus, nerimo sutrikimai (potrauminio streso sutrikimas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas), savižudybė.
Bipoliniam afektiniam sutrikimui išryškėjant vaikystėje ir paauglystėje dėl sunkiai kontroliuojamo afekto sutrinka socialinių ryšių formavimasis, nukenčia kognityvinės funkcijos, todėl mokytis pasidaro sunku, formuojasi patologinė asmenybė. Tėvai ir mokytojai dažnai būna šokiruoti staigių vaiko įniršio priepuolių ir nežino, kaip elgtis nuolatiniame nuotaikų kaitos fone. Laiku nesuteikus pagalbos (vidutiniškai gydymas pradedamas po 10 metų nuo simptomų atsiradimo), susiformuoja patologinis elgesys, neigiama nuostata į visuomenę ir save, o tai labai apsunkina žmogaus prisitaikymą ir pamažu kelia nuolatinį psichologinį diskomfortą.
Gydymo sėkmė priklauso nuo keleto faktorių:
1. Ankstyvos diagnostikos ir gydymo pradžios.
2. Gydymo trukmės ir vaisto vartojimo taisyklių laikymosi.
3. Paciento aplinkos.
4. Šeimos ir draugų pagalbos. Jei ankstyva diagnostika daugiau priklauso nuo atsitiktinumo ir specialistų (šeimos gydytojo, slaugytojo ar pan.) profesinio išprusimo, tai toliau pateikti faktoriai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai sukuriamas terapinis ryšys tarp gydytojo, paciento ir šeimos.
Optimaliausias bipolinio afektinio sutrikimo gydymo efektas pasiekiamas, kai sudaromas individualus gydymosi planas, apimantis medikamentų vartojimą, mokymą ir psichoterapiją.
Medikamentinis gydymas aptariamas kitų autorių, todėl čia aprašomos kitos kategorijos.
Pacientas mokomas, kad reikėtų tęsti gydymą net ir tuo atveju, kai nejaučia simptomų (nepertraukiamas gydymas yra efektyvesnis nei taikomas tik epizodiškai), jis turi suprasti savo ligą. Gydytojas, atsižvelgdamas į paciento sugebėjimą suvokti informaciją, turėtų paaiškinti:
– kas tai per liga (jos kilmė, priežastys, paveldėjimo rizika vaikams ir kiti pacientus dominantys klausimai);
– kokie jos požymiai (kaip atpažinti besikeičiantį epizodą);
– kokios negydymo pasekmės (remtis realiais faktais iš paciento patirties);
– kaip ši liga gydoma (kokie vaistai vartojami depresinei, kokie pakiliai būsenai gydyti, kam reikalinga psichoterapinė pagalba; pacientas (ir jo šeimos nariai) turi suprasti, kad tai ilgalaikė liga ir nepaisant pagerėjimo tarp depresijos ir manijos epizodų svarbu nuolat gydytis, kad būtų galima laiku pastebėti atsiradusius pokyčius ir tinkamai pritaikyti gydymą). Kaip pacientas gali padėti sau, kad jaustųsi geriau? Kiek turi dalyvauti šeimos nariai?
Bendradarbiavimas su medicinos personalu, atvirumas ir išmokimas atkreipti dėmesį į kai kuriuos kasdienius dalykus, sėkmingai gali sumažinti nuotaikų svyravimo galimybę.
Tikslinga pacientą, sergantį bipoliniu afektiniu sutrikimu:
– paskatinti daugiau domėtis savo liga: rekomenduoti literatūrą, pažintines paskaitas, pacientų visuomenines organizacijas, kitus jam prieinamus informacijos šaltinius,
– išlaikyti miego režimą-stengtis gultis miegoti ir keltis kasdien tuo pačiu laiku,
– sureguliuoti fizinį aktyvumą – nereikėtų nukrypti į tokius kraštutinumus, kaip visiškas dykinėjimas ir sekinantis darbas,
– stengtis nevartoti alkoholio ir įvairių medikamentų, nes jų sąveika su vartojamais vaistais gali duoti nepageidaujamą efektą. Jei pacientas jau yra priklausomas nuo alkoholio, tai aptarti su juo šią problemą ir galimybę padėti sau. Galima rekomenduoti anoniminių alkoholikų teikiamą pagalbą ar kt. būdus. Svarbu, kad pacientai išmoktų atsargiai elgtis ir su, atrodo, nekaltom „kasdienio” alkoholio, kofeino ar vaistų nuo peršalimo dozėmis, nes tai gali sukelti miego sutrikimus ir nuotaikos svyravimus,
– įtraukti į gydymo ir mokymo procesą sutuoktinius, šeimos narius. Gyvenimas su žmogumi, sergančiu bipoliniu afektiniu sutrikimu, gali suteikti daug nuoskaudų, išsekinti, gali atsirasti tarpusavio nesupratimo. Jei artimieji geriau suvoks, kas vyksta su pacientu, galės paaiškinti sau kartais „nesuvokiamą” pastarojo elgesį,
– sumažinti stresą darbe. Gal reikia sumažinti reikalavimus sau ir darbo rezultatams. Aptarti kartu su pacientu, kiek ir kaip apie ligą pasakyti darbdaviui. Jei dėl pasikeitusio afekto pacientas negali nuvykti į darbą, artimieji galėtų perspėti dėl to darbdavį. Atpažinti ankstyvuosius nuotaikos pasikeitimo ženklus. Kiekvienam žmogui jie gali būti skirtingi. Skiriasi ir būnantys prieš manijos, ir prieš depresijos epizodus. Tai gali būti nuotaikos, miego, energijos, seksualinio aktyvumo, koncentracijos, planų kūrimo, minčių apie mirtį (ar staigaus optimizmo) pokyčiai. Net ir pasikeitęs aprangos stilius gali būti ankstyvasis permainos ženklas. Tokius ženklus turėtų stebėti ir šeimos nariai, nes pats pacientas gali visko neužfiksuoti. Svarbu su pacientu ir jo artimaisiais aptarti hospitalizacijos galimybę. Ypač tai aktualu manijos epizodo metu, nes dažnai ligonis paguldomas be jo sutikimo, ir tai gali būti staigmena ne tik jam, bet ir sutuoktiniui. Svarbu vėliau su pacientu ir šeimos nariais smulkiai aptarti situaciją, sukėlusią tokias pasekmes, Nepaisant patirtų nemalonumų dėl priverstinės hospitalizacijos, dažniausiai pacientai pripažįsta, kad tokios priemonės buvo neišvengiamos. Šeimos narius reikia išmokyti atpažinti gresiančios savižudybės požymius, kaip tokiu atveju elgtis (į ką atkreipti dėmesį, kokią pagalbą galima rasti šalia, kur kreiptis kraštutiniu atveju, jei patiems nepavyksta pakeisti paciento ketinimų). Paskatinti pacientus, esant stabiliai nuotaikai tarp ligos epizodų, pasirūpinti savo sutuoktiniais ar kitais žmonėmis, kurie nuolat rūpinasi pacientu – taip bus išvengta „perdegimo” efekto šeimoje. Atsiradus paciento ar jo artimųjų abejonėms dėl gydymo efektyvumo, svarbu tai aptarti. Natūralu, kad ligos epizodams kartojantis iškyla abejonių dėl gydymo. Geriau suteikti progą pacientui gauti konsultaciją pas dar vieną specialistą, negu ignoruoti tokią situaciją (nusivylęs gydytojo nelankstumu pacientas greičiausiai nutrauks gydymą).
Psichoterapinis gydymas
Gydant bipolinį afektinį sutrikimą gali būti taikoma individuali, grupinė ir šeimos psichoterapija.
Kaip psichologinis bipolinio afektinio sutrikimo gydymas, papildantis medikamentinį, plačiausiai taikoma individuali kognityvinė ir elgesio terapija (efektyvesnė esant depresijos, o ne manijos epizodui).
Kognityvinė terapija – tai metodai, kurie padeda įveikti liguistus mąstymo procesus, sampratas, lūkesčius. Pakeitus mąstymo modelį, pakinta ir elgesys.
Elgesio terapijos metu siekiama sustiprinti žmogaus savikontrolę ugdant savistabą, savitvardą, savireguliaciją. Šios savybės padeda pacientui pačiam analizuoti ir daryti įtaką savo elgesiui bei galimų problemų sprendimui.
Taip pat svarbu:
– pasitikėjimo savimi lavinimas;
– vaidmens, atitinkančio pageidaujamą elgesį, atlikimas;
– probleminių situacijų įveikimo treniruotė (pirmiausia problemos formulavimas, po to alternatyvų parengimas ir pačios tinkamiausios parinkimas. Tai labai tinka pacientams, kurie nepamatuotai reaguoja į problemų sunkumus arba linkę į perdėtas ir impulsyvias reakcijas). Grupinės terapijos metu siekiama sumažinti žmonių tarpusavio bendravimo sunkumus. Šeimos terapijos metu siekiama sumažinti tarpusavio santykių įtampą, panaikinti kasdienio streso šaltinius, taip sudarant palankesnę psichologinę atmosferą ir sumažinant paūmėjimų riziką.
