Bendrieji Tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK-10) principai
TLK-10 klasifikacija yra išsamesnė už TLK-9. Ji sukurta kaip visų su ligomis ir sveikata susijusių klasifikacijų pagrindas (ašis). Kai kuriose šios grupės klasifikacijose sutrikimų detalumui naudojamas penktasis ar net šeštasis kodo ženklas. Kitose klasifikacijose kategorijos sugrupuotos į dideles grupes, kad tiktų naudoti pirminėje sveikatos apsaugos grandyje arba bendrojoje medicinos praktikoje.
Neurozė ir psichozė
TLK-10 nėra tradicinio skirstymo į neurozes ir psichozes, kuris buvo TLK-9 (nors ir ten sąmoningai nepateiktas šios koncepcijos apibrėžimas). Tačiau terminas “neurozinis”atskirais atvejais vartojamas, pavyzdžiui, apibrėžti didelei sutrikimų grupei (poskyriui) F40-F48 “Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai”. Šiame poskyryje galima rasti daugelį sutrikimų, kuriuos šios koncepcijos šalininkai vadina neurozėmis, išskyrus depresinę neurozę ir kai kuriuos kitus neurozinius sutrikimus, klasifikuojamus atitinkamuose poskyriuose. Vietoje neurozės ir psichozės dichotomijos dabar sutrikimai suskirstomi į grupes, remiantis bendromis savybėmis ir aprašomuoju principu. Visa tai klasifikaciją daro patogesne naudoti. Pavyzdžiui, ciklotimija (F34.0) klasifikuojama nuotaikos [afektinių] sutrikimų F30-F39, o ne suaugusios asmenybės ir elgesio sutrikimų F60-F69 poskyryje; panašiai visi sutrikimai, susiję su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, sugrupuoti kartu F10-F19 poskyryje nepriklausomai nuo jų sunkumo. Psichozinis” paliktas kaip aprašomasis terminas, pavyzdžiui, F23, ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai. Šis terminas vartojamas ne psichodinaminiams mechanizmams aprašyti, bet paprasčiausiai nurodo, kad nustatyta haliucinacijų, kliedesių ar tam tikrų elgesio sutrikimų (žymus sujaudinimas ir hiperaktyvumas, žymus psichomotorinis sulėtėjimas ir katatoninis elgesys).
Terminologijos problemos
Sutrikimas
Visoje klasifikacijoje vartojamas terminas “sutrikimas” siekiant išvengti dar didesnių problemų, susijusių su terminų “liga” ar “susirgimas” vartojimu. “Sutrikimas” nėra tikslus terminas. Juo apibrėžiama klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie daugumoje atvejų vargina žmogų arba blogina asmenybės funkcionavimą. Izoliuoti socialiniai nukrypimai ar konfliktai be asmenybės disfunkcijos, nepriskiriami psichikos sutrikimams.
Psichogeninis ir psichosomatinis
Terminas “psichogeninis” nevartojamas kategorijų pavadinimuose, kadangi skirtingose kalbose bei skirtingas psichiatrijos tradicijas turinčiose valstybėse jis turi skirtingą reikšmę. Tačiau tekste kartais jis atsiranda kaip nuoroda, kad diagnozuotojas mano, jog tam tikri gyvenimo įvykiai ir sunkumai vaidina svarbų vaidmenį sutrikimo genezėje.
Terminas “psichosomatinis” nevartojamas dėl panašių priežasčių, taip pat ir dėl to, kad nebūtų klaidingai suprantama, jog kitų ligų atsiradimui, eigai ir prognozei neturi reikšmės psichologiniai veiksniai. Sutrikimus, kitose klasifikacijose aprašytus kaip psichosomatinius, čia galima rasti F 45.- (somatoforminiai sutrikimai), F 50. – (valgymo sutrikimas), F 52.-(seksualinė disfunkcija) ir F 54.- (psichologiniai ir elgesio veiksniai, susiję su kitur klasifikuojamais sutrikimais ar ligomis). Ypač svarbu pažymėti F 54. – kategoriją (TLK-9,316 kategorija) ir priminti, kad ji vartojama nurodant somatinių sutrikimų, koduojamų kituose TLK-10 skyriuose, emocines priežastis. Įprastinis pavyzdys – tai psichogeninės astmos ar egzemos kodavimas V(F) skyriaus F 54 kodu ir atitinkamu kito TLK-10 somatinių sutrikimų skyriaus kodu.
Defektas, negalia, sutrikusi veikla
Terminai “defektas”, “negalia”, “sutrikusi veikla” vartojami pagal PSO* adaptuotą rekomendacijų sistemą.
Vaikai ir paaugliai
Poskyriai F80-F89 (psichologinės raidos sutrikimai) ir F90-F98 (elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje) apima tik tuos sutrikimus, kuriebūdingi vaikystei ir paauglystei. Nemažai kitų sutrikimų gali atsirasti bet kokio amžiaus žmonėms, ir jeigu reikia, šios diagnozės gali būti taikomos vaikams ir paaugliams.
Daugiau nei vienos diagnozės kodavimas
Klinicistams rekomenduojama vadovautis bendrąja taisykle – rašyti tiek diagnozių, kad pilnutinai atsispindėtų klinikinis vaizdas. Koduojant daugiau nei vieną diagnozę, rekomenduojama vieną diagnozę pažymėti kaip pagrindinę, o kitas kaip gretutines ar papildomas diagnozes. Pirmenybė turėtų būti teikiama tai diagnozei, kuri tiksliausiaiatspindi diagnozės nustatymo tikslą. Klinikinėje praktikoje dažniausiai – tai sutrikimas, dėl kurio konsultuojamasi ar kreipiamasi į sveikatos tarnybą. Daugeliu atvejų dėl šio sutrikimo bus reikalinga ambulatorinė, stacionarinė ar pusiau stacionarinė pagalba. Kitais atvejais, vertinant anamnezę, svarbesnė gali būti anamnezėje nustatyta diagnozė, kuri gali skirtis nuo tos, dėl kurios yra šiuo metu konsultuojama (pavyzdžiui, pacientas, sergantis lėtine schizofrenija, atvyksta konsultacijai dėl ūminių nerimo simptomų). Jeigu kyla abejonių, kokia tvarka koduoti diagnozes, arba neaišku, kokiam tikslui jos bus panaudotos, diagnozes reikia koduoti eilės tvarka, t.y., kaip jos išdėstytos klasifikacijoje.
Kitų TLK-10 skyrių diagnozių kodavimas
Ypač rekomenduojama kitus TLK-10 klasifikacijos skyrius (Z, X skyriai).