Šizofrenija

F20 Schizofrenija

Schizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir charakteringi tam tikro pobūdžio mąstymo ir suvokimo sutrikimai bei neadekvatus arba blankus afektas. Jai būdinga aiški sąmonėintelektas paprastai išlieka, nors tam tikri kognityviniai trūkumai su laiku gali atsirasti. Intymiausios mintys, jausmai ir veiksmai dažnai jaučiami, jog jie yra žinomi ir jaučiami kartu su kitais. Gali atsirasti interpretacinių kliedesių, kad individo mintis bei veiksmus absurdiškai veikia natūralios ar antgamtiškos jėgos. Individas gali manyti, kad jis yra visko, kas vyksta, centras.Mąstymas tampa neaiškus, nenuoseklus ir miglotas, o jo kalbinė išraiška kartais nesuprantama. Dažnai mintys nutrūksta ir sustoja, o ligoniui atrodo, kad jos paimamos kažkokios pašalinės jėgos. Būdingo schizofrenijai mąstymo sutrikimo metu periferinės ir neesminės visumosSuvokimas dažnai sutrinka: spalvos ir garsai gali atrodyti per daug gyvos ar kokybiškai pasikeitusios, o neesminiai paprastų daiktų požymiai gali atrodyti svarbesni už visą objektą ar situaciją, sąvokos, detalės (kurios yra prislopintos normaliai kryptingo protinio aktyvumo metu) iškyla į pirmąjį planą. Dažnai pasitaiko haliucinacijų, ypač klausos, komentuojančių individo elgesį ir mintis. Anksti pasireiškiantis suglumimas taip pat dažnai verčia tikėti, jog kasdieninės situacijos turi ypatingos, paprastai blogos įtakos tam individui. Nuotaikai yra būdingas lėkštumas, kaprizingumas arba neadekvatumas. Ambivalencija ir valios sutrikimas gali pasireikšti inertiškumu, negatyvizmu arba stuporu. Gali būti katatonija.

Pradžia arba staigi, su labai sutrikusiu elgesiu arba lėta, užmaskuota, kai keistos idėjos ir elgesys pasireiškia palaipsniui. Sutrikimo eiga taip pat labai įvairi ir nebūtinai lėtinė ar luošinanti (eiga apibūdinama penkiomis kategorijomis). Kai kada skirtingai įvairiose kultūrose ir populiacijose, prognozė palanki – visiškas ar beveik visiškas pasveikimas.

Diagnostika

Schizofrenijos diagnozei paprastai reikia:

vieno labai aiškaus simptomo (ir paprastai dviejų ar daugiau, jei ne taip aiškūs), priklausančių vienai iš grupių nuo “a” iki “d”, arba mažiausiai dviejų grupių simptomų nuo “e” iki “h”, kurie aiškiai pasireikštų vieną mėnesį ar ilgiau.

a) minčių skambėjimas, minčių įterpimas ar atėmimas, minčių perdavimas;

b) poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, aiškiai nukreipti į kūno, kojų, rankų judesius, arba specifinės mintys, veiksmai, arba pojūčiai; kliedesinis suvokimas;

c) haliucinaciniai balsai, komentuojantys ligonio elgesį arba aptariantys ligonį tarp savęs, arba kitokio tipo haliucinaciniai balsai, kylantys iš kažkokios kūno dalies;

d) nuolatiniai kliedesiai, kurie kultūriškai neadekvatūs ir visiškai neįmanomi,pavyzdžiui, religinio ar politinio tapatumo arba nežemiškų jėgų ir sugebėjimų (pvz., sugebėjimai kontroliuoti orą arba bendravimas su ateiviais);

e) bet kokios nuolatinės haliucinacijos, lydimos pusiau suformuotų kliedesių be aiškaus afektinio turinio arba nuolatinių pervertinimo idėjų, arba kai jų kyla kiekvieną dieną savaitėmis, mėnesiais;

f) minčių eigos nutrūkimas, dėl to atsiranda kalbos inkoherencija arba nerišlumas,arba neologizmai;

g) katatoniškas elgesys, toks kaip, sujaudinimas, įmantrios pozos arba vaškinislankstumas, negatyvizmas, mutizmas ir stuporas;

h) negatyvūs simptomai– ryški apatija, kalbos ir emocinių reakcijų skurdumas arba neadekvatumas, dėl to atsiranda socialinis atsiribojimas ir socialinės veiklos pablogėjimas; aišku, kai tai ne depresijos ar gydymo neuroleptikais pasekmė;

i) žymus ir nuolatinis kai kurių asmenybės savybių pasikeitimas, pasireiškiantis interesų praradimu, betiksliškumu, tingumu, pasinėrimu į save ir socialiniu atsiribojimu.

Schizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra žymesnių depresijos ar manijos simptomų, nebent jeigu yra aišku, kad schizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Jei schizofrenijos ir afektinių simptomų atsiranda vienu metu ir jie yra vienodai išreikšti, turėtų būti diagnozuojamas schizoafektinis sutrikimas (F25.-), net jeigu schizofrenijos simptomais būtų galima patvirtinti schizofrenijos diagnozę. Schizofrenija neturėtų būti diagnozuojama esant aiškiai smegenų ligai arba narkotinės intoksikacijos ar abstinencijos metu. Panašus sutrikimai, kylantys epilepsijos ar kitos smegenų ligos metu, turi būti koduojami F06.2, o sukelti narkotikų – F1x.5.

Eigos tipas

Schizofreninių sutrikimų eiga gali būti klasifikuojama šiais penkiais skaičių kodais:

F20.x0 – Nepertraukiama.

F20.x1 – Epizodinė su progresuojančiu defektu.

F20.x2 – Epizodinė su nekintamu defektu.

F20.x3 – Epizodinė remituojanti.

F20.x4 – Dalinė remisija.

F20.x5 – Visiška remisija.

F20.x8 – Kita.

F20.x9 – Eiga neaiški, stebėjimo laikotarpis per trumpas.

F20.0  Paranoidinė schizofrenija

Šis schizofrenijos tipas dažniausias daugumoje pasaulio šalių. Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai. Afektų, valios ir kalbos sutrikimai bei katatonijos simptomai nežymūs.

Dažniausi paranoidiniai simptomai:

  • persekiojimo, poveikio, aukštos kilmės, ypatingos paskirties, kūno pasikeitimo,pavydo kliedesiai;
  • verbalinės klausos haliucinacijos, bauginančios, gąsdinančios ligonį, arba imperatyvinės, arba neverbalinės klausos haliucinacijos (švilpimas, ūžimas, juokas);
  • uoslės ar skonio haliucinacijos arba seksualiniai ar kiti kūno pojūčiai; gali pasitaikyti ir regos haliucinacijų, bet jos retai būna dominuojančios.

Diagnostika

Turi būti atsižvelgiama į bendruosius schizofrenijos diagnostikos kriterijus.

Apima: parafreninę schizofrenija.

Diferencinė diagnostika. Svarbu ekskliuduoti epilepsijos ir narkotikų sukeltas psichozes ir prisiminti, kad persekiojimo kliedesiai neturi didelės diagnostinės vertės kai kurių šalių ar kultūrų žmonėms.

p. Išskyrus: involiucinę paranoidinę būseną (F22.8), paranoją (F22.0).

F20.1. Hebefreninė schizofrenija

Schizofrenijos forma, kurioje afektiniai pakitimai yra ryškūskliedesiai ir haliu­cinacijos trumpalaikiai ir fragmentiški, elgesys neatsakingas ir neprognozuojamas, būdingas manieringumas. Nuotaika yra lėkšta ir neadekvati, ją dažnai lydi kikenimas ir savimi patenkinta, į save nukreipta šypsena arba išdidžios manieros, grimasos, manieringumas, pokštavimas, hipochondriniai nusiskundimai ir pasikartojančios, vienodos frazės. Mąstymas dezorganizuotas, kalba padrika ir inkoherentiška.

Diagnostika

Turi būti atsižvelgiama į bendruosius schizofrenijos diagnostikos kriterijus.

Apima:   dezorganizuotą schizofrenija, hebefrenija.

F20.2. Katatoninė schizofrenija

Pagrindiniai ir dominuojantys bruožai – ryškūs psichomotorikos sutrikimai, kurie gali svyruoti nuo hiperkinezės (psichomotorinio sujaudinimo) iki stuporo, arba nuo automatinio paklusnumo iki negatyvizmo. Nenatūraliose pozose išbūnama ilgą laiką. Psichomotorinio susijaudinimo epizodai gali būti ryškiausias šios būsenos požymis.

Diagnostika

Turi būti atsižvelgiama į bendruosius schizofrenijos diagnostikos kriterijus. Kad būtų diagnozuota katatoninė schizofrenija klinikiniame vaizde turi dominuoti vienas ar daugiau šių išvardintų požymių:

  • stuporas (ryškiai sumažėjęs reaktyvumas į aplinką, spontaniški judesiai ir aktyvumas) arba mutizmas;
  • sujaudinimas (išoriškai betikslis motorinis aktyvumas, neįtakotas išorinių dirgiklių);
  • pozos (netinkamos, keistos, įmantrios pozos);
  • negatyvizmas (išoriškai nemotyvuotas pasipriešinimas visoms instrukcijoms ir mėginimams pajudinti, pakeisti pozą, arba judesiai priešinga kryptimi);
  • rigidiškumas (rigidiškos pozos palaikymas nepaisant pastangų ją pakeisti);
  • vaškinis lankstumas (rankų, kojų, liemens padėties palaikymas suteiktoje padėtyje);
  • kiti simptomai – paklusnus automatizmas (automatinis paklusnumas instrukcijoms), ir žodžių bei frazių perseveracija.

Katatonijos simptomus gali sukelti organinės smegenų ligos, metabolizmo sutrikimai arba alkoholis ir narkotikai, taip pat jis gali atsirasti sutrikus nuotaikai.

Apima: katatoninį stuporą; schizofreninę katalepsiją; schizofreninę katatoniją; schizofreninį vaškinį lankstumą.

F20.3. Nediferencijuota schizofrenija

Turi atitikti bendruosius schizofrenijos kriterijus, bet ne išvardintas formas (F20.0 -F20.2) arba vyrauja daugiau nei vienas schizofrenijos diagnostikos kriterijų kompleksas. Ši forma turi būti vartojama tik psichozinėms būsenoms (pvz.: neapima rezidualinės schizofrenijos, F20.5 ir poschizofreninės depresijos F20.4) ir nepavykus klasifikuoti būseną į vieną iš trijų išvardintų kategorijų.

Diagnostika

Ši forma diagnozuojama sutrikimams, kurie: atitinka schizofrenijos diagnostikos kriterijus; neatitinka paranoidinės, hebefreminės ar katatoninės formų kriterijų;neatitinka rezidualinės schizofrenijos ar poschizofreninės depresijos kriterijų.

F20.4. Poschizofreninė depresija

Depresijos epizodas, kuris gali būti ilgalaikis, atsiradęs po schizofrenijos epizodo. Kai kurie schizofrenijos simptomai turi būti, bet jie nedominuoja klinikiniame vaizde.

Diagnostika

Reikėtų diagnozuoti tik tada, jeigu:

  • ligonis sirgo schizofrenija, kuri atitiko bendruosius schizofrenijos kriterijus per pastaruosius 12 mėnesiu;
  • tebėra kai kurių schizofrenijos simptomų;
  • depresijos simptomai yra ryškūs ir varginantys, atitinka depresijos epizodo (F32.-) kriterijus ir trunka mažiausiai dvi savaites. Tačiau depresijos simptomai retai tokie sunkūs ir gausūs, kad atitiktų sunkaus depresijos epizodo kriterijus (F32.2 ir F32.3).

Jei ligoniui nėra jokių schizofrenijos simptomų, turi būti diagnozuojamas depresijos epizodas (F32.-).

Jei schizofrenijos simptomai vis dar tebėra ryškūs, paliekama atitinkamos schizofrenijos formos diagnozė (F20.0, F20.1, F20.2 arba F20.3).

 F 20.5 Rezidualinė schizofrenija

Lėtinė schizofreninio sutrikimo stadija, progresavusi nuo ankstyvos stadijos (kurios metu buvo vienas ar daugiau epizodų su psichoziniais sutrikimais, atitinkančiais bendruosius anksčiau aprašytus schizofrenijos kriterijus) iki  vėlyvosios stadijos, apibūdinamos ilgalaikiais, nors nebūtinai negrįžtamais, “negatyviais” schizofrenijos simptomais.

Diagnostika

Tiksli diagnostika turi atitikti tokius reikalavimus:

  • ryškūs “negatyvūs” schizofrenijos simptomai, pavyzdžiui, psichomotorinis sulėtėjimas, sumažėjęs aktyvumas, skurdus afektas, pasyvumas ir iniciatyvos stoka, kalbos kiekio bei turinio skurdumas, skurdi neverbalinė komunikacija(neišraiškingas veidas, akių kontakto stoka), neišraiškingas balsas, pozos,
  • netvarkinga ir skurdi socialinė veikla;
  • praeityje buvo nors vienas aiškus psichozinis epizodas, atitinkantis schizofrenijos diagnostikos kriterijus;
  • mažiausiai vienerių metų periodas, kai aktyvių simptomų (kliedesiai ir haliucinacijos) intensyvumas bei dažnumas buvo minimalus arba žymiai sumažėjęs, ir yra negatyvūs schizofrenijos simptomai;
  • nėra demencijos ar kitos organinės smegenų ligos ar sutrikimo ir lėtinės depresijos ar hospitalizmo, kurie galėtų paaiškinti negatyvius simptomus.

Jei neįmanoma gauti informacijos apie ligonio praeitį ir dėl to negalima nustatyti, ar kada nors praeityje, buvo kriterijų schizofrenijos diagnostikai, rezidualinę schizofrenija reikia diagnozuoti preliminariai.

Apima: lėtinę nediferencijuotą schizofrenija, Restzustand (vok. liekamasis sutrikimas), schizofreninę rezidualinę būklę.

F20.6  Paprastoji schizofrenija

Retai pasitaikantis sutrikimas, kuris atsiranda nepastebimai, progresuojant elgesio keistumams, nesugebėjimu vykdyti visuomenės keliamų reikalavimų ir bendro darbingumo sumažėjimu. Kliedesiai ir haliucinacijos nežymūs, ir sutrikimas ne toks aiškiai psichozinis kaip hebefreninės, paranoidinės ir katatoninės schizo­frenijos atveju. Būdingi “negatyvūs” rezidualinės schizofrenijos požymiai (pvz.: afekto nuskurdimas, valios praradimas) atsiranda be aktyviųjų psichozinių simptomų. Didėjant socialiniam nuskurdimui individas gali pradėti valkatauti, pasineria į save, tampa tingus, nebeturi jokio tikslo.

Diagnostika

Paprastąją schizofrenija sunku tiksliai diagnozuoti, kadangi diagnozė priklauso nuo lėtai progresuojančių būdingų rezidualinei schizofrenijai (F20.5) “negaty­viųjų” simptomų; o anamnezėje nėra haliucinacijų, kliedesių ir kitų praeityje buvusio psichozinio epizodo pasireiškimų, bet yra žymūs asmenybės pasikeitimai, pasireiškiantys interesų praradimu, tingumu ir socialiniu atsiribojimu.

Apima: schizophrenia simplex.

F20.8. Kita schizofrenija

Apima:   senestopatinę schizofrenija, schizofreniforminį sutrikimą NK.

Išskyrus: ūminį panašų į schizofrenija sutrikimą (F23.2), cikloidinę schizofrenija (F25.2), latentinę schizofrenija (F23.2).

F20.9. Nepatikslinta schizofrenija

Papildoma informacija: