F44 Disociaciniai [konversiniai] sutrikimai.
Disociaciniams (ar konversiniams) sutrikimams būdinga normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumosuvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas. Šie sutrikimai anksčiau buvo klasifikuojami kaip įvairūs “konversinės isterijos” tipai, tačiau šiuo metu, atrodo, tikslinga kiek įmanoma vengti “isterijos” termino, nes jam yra suteikiamos labai skirtingos reikšmės. Čia aprašomi disociaciniai sutrikimai yra laikomi kilusiais dėl “psichogeninių” priežasčių, ir jų atsiradimo laikas glaudžiai siejasi su traumavusiu įvykiu, neišsprendžiama ar nepakeliama problema, arba su tarpasmeninių santykių sutrikimu. Kai kuriems šių sutrikimų plačiai taikomas “konversijos” terminas, kuris reiškia, kad nemalonus afektas, kilęs dėl individui neišsprendžiamų problemų ar konfliktų, yra kažkokiu būdu transformuojamas į simptomus.
Disociacinių būsenų pradžia ir pabaiga dažnai aprašoma kaip staigi. Visų tipų disociacinės būsenos išnyksta per kelias savaites ar mėnesius, ypač jei jų pradžia asocijuojasi su traumavusiu gyvenimo įvykiu. Labiau užsitęsusios būsenos, ypač paralyžiai ar jautrumo išnykimai, gali atsirasti (kartais iš lėto) tuomet, kai jie susiję su neišsprendžiamomis problemomis ar tarpasmeninių santykių sunkumais. Disociacinės būsenos, kurios truko daugiau nei 1-2 metus iki kreipiantis į psichiatrą, dažnai sunkiai gydomos.
Diagnostika
Tiksliai diagnozei nustatyti būtini šie požymiai:
bet kuriam F 44.- skirsnyje aprašytam specifiniam sutrikimui būdingi klinikiniai požymiai;
- nėra somatinio sutrikimo, kuris galėtų paaiškinti simptomus;
- yra akivaizdi psichologinė priežastis, kai sutrikimas aiškiai susijęs laiko atžvilgiu
su stresogeniškais įvykiais ar problemomis, arba sutrikusiais tarpasmeniniais
ryšiais (net jei pats individas tai neigia).
Kartais būna sunku rasti psichologinių šių sutrikimų priežasčių, net jei įtarimas yra labai stiprus. Jei yra nustatomas žinomas centrinės ar periferinės nervų sistemos susirgimas, reikia labai atsargiai nustatyti disociacinio sutrikimo diagnozę. Jei psichologinės priežasties rasti nepavyksta, ši diagnozė nustatoma tik kaip preliminari, tęsiant galimų somatinių bei psichologinių priežasčių tyrinėjimą.
Apima: konversinę isteriją, konversinę reakciją, isteriją,
isterinę psichozę.
Išskyrus: simuliaciją [sąmoningą] (Z 76.5).
F 44.4 – F 44.7 Disociaciniai judesių bei jutimų sutrikimai.
Simptomai neretai atitinka paciento supratimą apie somatinį susirgimą, o tai gali prieštarauti fiziologiniams bei anatominiams principams. Be to, paciento psichinės būsenos bei socialinės situacijos įvertinimas paprastai rodo, kad negalavimas dėl funkcijos praradimo padeda pacientui išvengti nemalonaus konflikto arba netiesiogiai išreikšti priklausomybę ar pasipiktinimą. Problemos ar konfliktai gali būti akivaizdūs kitiems, tačiau pacientai dažnai juos neigia ir savo distresą aiškina tik esamais simptomais ar dėl to pasireiškiančia negalia.
Paprastai surandama premorbidinės asmenybės bei tarpasmeninių santykių sutrikimų, o paciento artimieji ar draugai sirgo liga, kurios simptomatika primena paciento turimąją. Šių sutrikimų, ypač lengva ir greit praeinančia forma, dažnai nustatoma paauglystėje, ypač tarp mergaičių, tačiau labiau užsitęsusios šių sutrikimų formos yra būdingos jauniems suaugusiems individams. Kai kurie individai ima reguliariai reaguoti šia simptomatika j stresą, ir tuomet tokia susiformavusi reakcija gali toliau pasireikšti ir vidutiniame bei vėlyvame amžiuje.
Diferencinė diagnostika. Lėtai progresuojančių neurologinių sutrikimų, ypač tokių kaip, diseminuota sklerozė ar sisteminė raudonoji vilkligė pradžioje lengva juos supainioti su disociaciniais judesių ir jautrumo sutrikimais. Ypač sunku diferencijuoti sutrikimus pacientams, kurie ankstyvose diseminuotos sklerozės stadijose reaguoja dideliu distresu ir siekia aplinkinių dėmesio sau; kartais gali prireikti gana ilgo stebėjimų periodo, kol įmanoma diagnozuoti tiksliai.
Daugybiniai bei į somatines ligas panašūs simptomai turėtų būti diagnozuojami kitur kaip somatoforminiai sutrikimai (F 45.-) arba neurastenija (F 48.0).
Izoliuotų disociacinių simptomų gali pasireikšti kitų rimtų psichinių sutrikimų, pavyzdžiui, schizofrenijos ar depresijos, metu, tačiau tuomet pagrindinis sutrikimas dažniausiai būna aiškus, ir jam turi būti teikiama pirmenybė diagnozuojant bei klasifikuojant sutrikimą.
Dažnai būna labai sunku sąmoningą simuliaciją atskirti nuo disociacinių jutimo bei judesių sutrikimų; spręsti galima tik po ilgo stebėjimo periodo, tuomet kai suprantame paciento asmenybę, aplinkybes, kuriose šis sutrikimas atsirado, pasveikimo ar tolesnės ligos eigos prognozę.
Į šį poskyrį įtraukti tik tokie sutrikimai, kurių metu pojūčiai išnyksta; tokie sutrikimai, kurių metu atsirado naujų pojūčių, pavyzdžiui, skausmas arba kiti autonominės nervų sistemos perduodami sudėtingi pojūčiai, yra klasifikuojami kaip somatoforminiai sutrikimai (F 45.-).
F 44.4 Disociaciniai judesių sutrikimai.
Dažniausiai šie disociaciniai judesių sutrikimai pasireiškia negalėjimu pajudinti dalies galūnės ar visos galūnės. Paralyžius gali būti dalinis, kai judesiai tampa tik lėti bei silpni, ar visiškas. Pasitaiko įvairios formos bei įvairaus laipsnio koordinacijos sutrikimų (ataksija), ypač dažni kojose, dėl to atsiranda keista eisena, ir pacientas negali stovėti be kitų pagalbos (astazija-abazija). Taip pat gali būti paryskejęs atskirų galūnių ar viso kūno drebulys ar virpėjimas. Apskritai gali būti labai panašu į bet kokios kilmės ataksiją, apraksiją, akineziją, afoniją, disartriją, diskineziją ar paralyžių.
Apima: psichogeninę afoniją, psichogeninę disfoniją.
F 44.5 Disociaciniai traukuliai.
Disociaciniai (pseudoepilepsiniai) traukuliai gali labai panėšėti į epilepsijos priepuolius, tačiau labai retai jų atvejais būna liežuvio įsikandimų, rimtesnių nusibrozdinimų krentant, ar šlapimo arba išmatų nelaikymo, sąmonė neprarandama, bet atsiranda stuporas arba transo būsena.
F 44.6 Disociacinė anestezija arba jutimų praradimas.
Jutimų praradimo sritys dažnai turi tokias ribas, kurios aiškiai rodo daugiau paciento įsivaizdavimą apie kūno funkcijas, o ne medicinines žinias. Be to, gali būti tokių atskirų pojūčių išnykimo skirtumų, kurių negali atsirasti dėl neurologinių sutrikimų. Jutimų išnykimas gali būti su parestezijomis.
Regėjimo išnykimas disociacinių sutrikimų atveju retai būna pilnas, ir žymiai dažniau pasireiškia regėjimo aštrumo, bendro regėjimo aptemimo ar “tunelinio matymo” sutrikimais. Nepaisant nusiskundimų regėjimo sutrikimais, pacientai neretai išlaiko stebėtinai gerą bendrą judrumą ir judesių tikslumą.
Disociacinis kurtumas ir uoslės praradimas yra žymiai retesni nei kiti jutimų ar regos sutrikimai.
Apima: psichogeninį kurtumą.
F 44.7 Mišrūs disociaciniai [konversiniai] sutrikimai.
Įvairių anksčiau aprašytų sutrikimų (F 44.0 – F 44.6) kombinacijos turėtų būti koduojamos šiuo kodu.
F 44.8 Kiti disociaciniai [konversiniai] sutrikimai.
F 44.82 Praeinantys disociaciniai [konversiniai] sutrikimai, pasireiškiantys vaikystėje ar paauglystėje.
F 44.88 Kiti specifiniai disociaciniai [konversiniai] sutrikimai.
Apima: psichogeninį pasimetimą, prieblandinę būseną.
F 44.9 Nepatikslinti disociaciniai [konversiniai] sutrikimai.