Generalizuoto nerimo sutrikimas
Generalizuoto nerimo sutrikimas (GNS) yra 3-4 kartus dažniau paplitęs negu panikos sutrikimas. Paplitimo rodiklis per metus sudaro 2,5-6,5 %, šiek tiek dažnesnis vyrams negu moterims, monozigotiniams dvyniams – 40-50 %, heterozigotiniams – 4-15 %. Apie 80 % pacientų po 3 metų sutrikimas vėl pasikartoja. Po efektyvaus gydymo vaistais maždaug 50 % šių pacientų po kelių mėnesių būklė vėl pasikartoja. Dauguma pacientų, kuriems yra GNS, nesigydo. Panikos atakų pasitaiko ketvirčiui pacientų su GNS, depresija – daugiau negu pusei jų. Ir panikos sutrikimas, ir GNS yra lėtinės būklės. GNS apibūdinamas nerealiu ir pernelyg ryškiu nerimo jausmu dėl įvairių gyvenimo aplinkybių. Išskiriama ir specifinių simptomų, pvz.: motorinė įtampa, autonominis hiperaktyvumas, pernelyg didelis budrumas.
Generalizuoto nerimo sutrikimo diagnostikos kriterijai
Pernelyg didelė nerimastis, bloga nuojauta dėl įvairiausių pojūčių ar situacijų, kuriuos sunku savarankiškai kontroliuoti daugumą dienų mažiausiai šešis mėnesius. Šio nerimo priežastis negali būti panikos atakos, obsesinis-kompulsinis sutrikimas ar kiti nerimo sutrikimai. Mažiausiai 3 iš šešių žemiau išvardytų simptomų turi būti daugelį dienų per nurodytą periodą. Jų priežastis negali būti somatinė liga, vaistai, piktnaudžiavimas alkoholiu ar vaistais, depresija, psichozė ar asmenybės sutrikimas. GNS simptomai, nerimas sutrikdo socialinę bei darbinę veiklą ir sukelia distresą. Tai:
1. Nervingumas, nenustygimas, kraštutinės būklės jausmas.
2. Greitas nuovargis.
3. Pasunkėjęs dėmesio sutelkimas ar “tuščios” galvos jausmas.
4. Dirglumas, irzlumas.
5. Raumenų įtampa.
6. Sutrikęs miegas, užmigimas, dažni nubudimai.
GNS diagnozėrašoma, jei nėra nuotaikos ar psichozinio sutrikimo, šios nerimo būsenos priežastis nėra kitas sutrikimas, t.y. somatinė liga, pvz.: hipoksija, tirotoksikozė, feochromocitoma, priklausomybė nuo kofeino, piktnaudžiavimas stimuliatoriais, alkoholiu ir vaistais.
Generalizuoto nerimo ir panikos sutrikimų skirtumai bei tapatumai:
1. GNS simptomatika švelnesnė.
2. Kai yra GNS, paprastai diagnozuojama ir kita nerimo ar depresijos forma.
3. GNS nelengva atskirti nuo kitų nerimo sutrikimų.
4. GNS priežastys neaiškios, simptomai anksčiau prasideda, išlieka ilgai.
5. Vaikystės anamnezė nesiskiria.
6. Genetiniai veiksniai yra svarbūs panikai, bet ne GNS.
7. Kartu su panika ir GNS dažnai būna socialinė ar paprastoji fobija.
GNS būdinga “siūbuojanti” eiga, neperauganti į paniką ar fobijas. Būdinga psichomotorikos įtampa, autonominis hiperaktyvumas, padidėjęs jautrumas dirgikliams. Liga trunka daugelį metų, gali atsinaujinti ar susilpnėti. Priešingai negu panikai, GNS nebūdinga grėsmingi širdies ir kraujagyslių bei plaučių sutrikimai, neurologiniai simptomai. Pacientai, kuriems yra GNS, dažnai kreipiasi į gydytoją dėl susirūpinimo savo artimųjų sveikata, dėl padidėjusio nervingumo, nemigos, galvos skausmo ir neapibrėžtų skrandžio, žarnyno ar šlapimo organų sistemos sutrikimų.
Pagal tarptautinę ligų klasifikaciją GNS būdinga neapibrėžtumas ir pastovumas. Nerimas nėra apibrėžtas aplinkos sąlygomis, o yra “laisvai plaukiojantis”. Vyraujantys simptomai greitai keičiasi, panašiai kaip ir kitais nerimo atvejais, tačiau dažniausiai būna pastovus nervingumas, drebulys, raumenų įtampa (nesugebėjimas atsipalaiduoti), prakaitavimas, kvaitulio jausmas (tarytum karščiuojant), širdies plakimas, svaigimas ir pykinimas (skrandžio diskomfortas). Pacientas dažnai junta baimę, kad jis ar jo artimieji netrukus susirgs, arba įsivaizduoja, kad gali kažkas negera įvykti. Dažniau serga moterys, kurias neretai ištinka stresas. Sutrikimo eiga įvairi, tačiau dažniau banguojanti ir lėtinė.
Asmenys, kuriems yra GNS, savotiškai, dažnai neproduktyviai mąsto, pvz.:
1. Kaip esu priimamas aplinkinių. “Aš esu niekas, jei esu nemylimas”. Bet kokia kritika reiškia atstūmimą: ” aš visada turiu prašyti kitų”.
2. Kompetencijos ribos. “Gyvenime yra tik laimėję ir pralaimėję”, “jei aš padarysiu klaidą, aš pralaimėsiu”, “aš negaliu susikaupti”, “kitų sėkmė pasisavinta iš manęs”, “viską aš turiu daryti kuo puikiausiai”.
3. Atsakomybės jausmas. “Tik aš esu atsakingas už žmonių, esančių su manimi, nuotaiką”, “aš labiausiai atsakinga už vaikų ateitį”.
4. Kontrolė, savikontrolė. “Aš tik pats galiu išspręsti savo problemas”, “aš turiu kontroliuoti save visą laiką”, “jei aš leisiu kitam per daug priartėti, tai būsiu valdomas”.
5. Apie nerimą. “Aš visada turiu būti ramus”, “man pavojinga parodyti savo nerimą”.
G. DAUBARAS